Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodis kaip ženklas
- Žodžių funkciniai tipai
- Leksinė žodžio reikšmė
- Žodžių daugiareikšmiškumas
- Semantinis žodžių skirstymas
- Lietuvių kalbos leksika kilmės požiūriu
- Lietuvių kalbos žodžiai ir visuomenės susiskaidymas
- Leksikos raida
- Lietuvių frazeologija
- Etimologija
- Bendriniai ir tikriniai žodžiai
- Lietuvių leksikografija
- Leksikos normos
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Bendriniai ir tikriniai žodžiai
Tikslingiausia kalbėti apie bendrinių ir tikrinių žodžių santykį. Trumpai galima sakyti, kad bendriniai žodžiai apibendrina, o tikriniai individualizuoja. Vardus gauna įvairūs pasaulio daiktai, jau turintys bendrinį pavadinimą, taigi, tikrinis žodis tikslina bendrinį (ežeras – Lūkstas; miestas – Vilnius; kalnas – Šatrija; upė – Lokysta ir t. t.). Tikriniais žodžiais pavadinami atskiri, individualūs daiktai, neatsižvelgiant į jų požymius ir santykius su panašiais daiktais. Todėl tikriniai žodžiai neturi tokios leksinės reikšmės, kokią turi bendriniai. Jų reikšmė yra labai apibendrinta, perteikianti patį bendriausią pavadinimo santykį su tam tikru atskiru asmeniu, geografiniu objektu, meno, literatūros kūriniu ir pan. Suvokti bendrinio žodžio reikšmę reiškia suvokti jo ryšį su sąvoka, kaip esminių tų dalykų klasės požymių atspindį žmogaus sąmonėje, o suvokti tikrinio žodžio reikšmę – susieti jį su konkrečiu pavadintu objektu. Esama ir kitų skirtumų: 1) tikriniai žodžiai paprastai priklauso vienai kalbos daliai daiktavardžiams (Vilnius, Rasa), retais atvejais tai sudaiktavardėję dalyviai ar būdvardžiai (Žaliasis ežeras, Šarkinės kaimas); 2) tikriniais pavadinimais gali eiti ne tik atskiri žodžiai, bet ir žodžių junginiai (Žemaičių Naumiestis); 3) tikriniai žodžiai retai pasirenkami pamatiniais bendrinių darinių žodžiais, iš jų daromi tik asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją vietą (vilniškis, kaunietis, rokiškėnas); 4) tikriniai žodžiai į kitas kalbas neverčiami; 5) Tikriniai žodžiai visada rašomi didžiąja raide, o simboliniai pavadinimai dar ir skiriami kabutėmis („Lietuvos rytas“). Tikrinis žodis gali tapti bendriniu, jeigu suabstraktėja jo semantinis turinys, prasiplečia vartojimo sfera (Karolis Didysis – karalius).Nors tikriniai žodžiai savo reikšmės pobūdžiu ir santykiu su sąvokomis gerokai skiriasi nuo bendrinių, tačiau istoriškai jie yra išriedėję iš pastarųjų. Tai rodo daugelis įvairių kalbų pavyzdžių. Antai tokie senoviniai Lietuvos kunigaikščių vardai, kaip Mindaugas, Gediminas, Vytautas, yra atsiradę, sujungus dviejų bendrinių žodžių kamienus (Mindaugas – iš min-, plg. minėti, + daug; Gediminas – iš ged-, plg. gedauti „klausti“, + min-, plg. minėti; Vytautas – iš vy-, plg. vyd- formoje iš-vydo, + taut-, plg. tauta). Su bendriniais žodžiais yra susiję ir tokie nelietuviškos kilmės vardai, kaip Augustas (plg. lot. augustus „didingas, garbingas“), Regina (plg. lot. regina „karalienė“), Salomėja (iš sulotyninto hebrajiško Salomea, plg. hebr. šalom „taika“). Tačiau daugelio asmenvardžių sąsaja su bendriniu žodžiu yra visai išblukusi, ir kalbančiajam, tariančiam kokį nors vardą, nekyla jokių asociacijų su bendriniu žodžiu, iš kurio tas vardas kadaise buvo atsiradęs ar sudarytas.
Pagal reikšmę tikriniai žodžiai skirstomi į: 1) gyvųjų būtybių vardus ir 2) negyvųjų dalykų vardus. Gyvųjų būtybių vardai dar smulkiau skirstomi į asmenvardžius, arba antroponimus (tai vardai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai), zoonimus (gyvūnų vardai) ir mitonimus (realioje tikrovėje neegzistuojančių būtybių vardai: Gabija, Perkūnas, Afroditė, Dzeusas). Negyvųjų objektų vardus sudaro kelios grupės: vietovardžiai, arba toponimai, kosminių ir astronominių objektų pavadinimai, istorinių epochų ir įvykių, švenčių ir iškilmių, mokslo, meno kūrinių, periodinių leidinių, tiesioginiai ar simboliniai įstaigų, įmonių, draugijų, partijų pavadinimai.